Ilgai mąsčiau apie šį įrašą – nežinojau nuo ko pradėti. Vis laukiau kol į galvą šaus kokia geniali idėja, nuo kurios reikėtų pradėti kalbėti, bet taip jos ir nesulaukiau. Sunku rašyti lietuviškai. Lietuviškai rašyti daug sunkiau negu angliškai. Ir ne dėl to, kad per tuos dešimt metų, kuriuos praleidau daugiausia kalbėdama anglų kalba, labai ją pamilau. Ir ne vien dėl to, jog potencialus skaitytojų skaičius automatiškai sumažėja, kuomet rašau savo gimtąja kalba. Ir ne dėl to, jog lietuvių kalba man kartais rodos per ne lyg konservatyvi, stokojanti kai kurių žodžių bei išsireiškimų. Lietuviškai rašyti sunku, nes ši kalba daug “sveria”. Kuomet rašau lietuviškai, rodos viskas apsunksta. Viskas tampa rimta. Tarsi mūsų kalboje nebūtų vietos lengvabūdiškumui. Tarsi viskas, kas pasakyta lietuviškai, turėtų būti sakoma  užbaigtai ir užtikrintai. Nors gal tai tik mano santykis su šia kalba?

Sunku reikšti mintis, dar sunkiau – atrasti drąsos kalbėti apie save. Kalbėti atvirai ir nuoširdžiai. Tiesiog kalbėti. Kalbėti kartais taip baugu, jog, jeigu matyčiau kitą išeitį, tikrai to nepasirinkčiau. Bet kol kas jos nematau. Noriu, kad žmonės būtų atviresni ir nuoširdesni, noriu, kad mane supantys žmonės kalbėtų, tiesiog kalbėtų apie tai, kas dedasi tuose pasauliuose, kuriuos kiekvienas su savimi nešiojamės. Ir nežinau kito būdo pradėti kaip tik nuo savęs.

Kartais apsidairau ir suvokiu, kad nieko nežinau apie aplink mane esančius žmones. Tarsi ir gyvename vienoje šalyje, vienoje valstybėje, tačiau tuo pat metu – esame visiškai skirtingose planetose. Kaip gera būtų kažkaip tas planetas priartinti vieną prie kitos. Todėl ir renkuosi kalbėti – tokiu būdu atverti savo pasaulį kitiems, su viltimi, jog atvirumas bus užkrečiantis. Jog jis pasklis lyg koks virusas.

Buvo labai sunkūs metai. Kartais dar naiviai pagalvodavau, jog viskas kažkaip baigsis geruoju – tiesiog ims ir susitvarkys. Kad kažkas ateis ir išrašys receptą kokiems vaistams ar, tiesiog, išduos tą gyvenimo formulę, kuri sudėlios visus nežinomuosius į vietas ir gyvenimas taps paprastesnis. Bet dabar jau suvokiu, kad taip niekada nebus. Niekas neturi stebuklingosios lazdelės, kuria galėtų pamoti ir ištarti “Abrakadabra”, o pasiūlytos formulės toli gražu ne visos man bus tinkamos. Mano formulės yra manyje. Suprantu, kad bekraštės emocijos, svyruojančios nuo begalinės meilės visam, kas gyva iki visiško nusivylimo savimi ir visu supančiu pasauliu, nuolatos kartosis. Jog bėgti nuo viso to buvo beprasmiška –  taip aš jaučiu ir išgyvenu pasaulį ir vienintelė mano užduotis su tuo kažkaip susigyventi.

Norėčiau apsaugoti aplinkinius, man brangius žmones, nuo savęs tokios, pačiai sau nenuspėjamos – ilgą laiką stengiausi tai padaryti – bet supratau, jog bandydama juos apsaugot, tik juos atitolinau. Nebenoriu daugiau to daryti. Nebenoriu prarasti to ryšio, kurį per skausmingą atvirumą išsikovojau. Kaip gera sugebėti pasitikėti žmonėmis. Tie, kurie norės pasilikti ir džiaugsme ir nepatogiose skausmo ar liūdesio akimirkose – tiems ir skirta būti šalia. Tikiu, jog jų visuomet bus. Visi kiti – ateis ir praeis (juk ir tokių gyvenime reikia). Ne mano valioje kažką mėginti sustabdyti ar keisti. O svarbiausioji mintis, kuri mane palaiko net ir tamsiausiomis akimirkomis, yra ta, jog viskas yra laikina. Viskas galiausiai praeis ir, ar tai būtų džiugi ar liūdna akimirka, jai pasibaigus, kažkada ateis ir ramybė. Tai guodžia. Aš nuolatos laukiu ramybės akimirkų. Tikėjimas, jog jos vėl ir vėl sugrįš į mano gyvenimą yra toji priežastis, dėl kurios aš kas rytą išlipu iš lovos, atsistoju ir kažką veikiu.

Štai toks tasai pirmasis lietuviškasis įrašas.