Pirmą kartą kirsdama Lietuvos sieną aš dar nežinojau, nesuvokiau, kad jau tada nužudžiau savo tiesą. Dabar, pažvelgusi į praeitį aiškiai regiu, kaip toji akis badančiai naivi tiesa, staiga pradėjo byrėti, kaip koks suskilęs išmaniojo telefono ekranas, kol galiausiai sudužo nesurenkamai. Todėl dabar, ko gero, “teismo dieną” tardoma aukštesniųjų jėgų, Škėmos žodžiais apgailėtinai teisinsious “Aš vykdžiau ieškančiųjų įstatymus” ir būsiu pasmerkta per amžius pūti dvokiančiuose požemių kalėjimuose. Kartu su saujele kitų ieškančiųjų … Ieškančiųjų tiesos, bet vietoje jos vis įsipainiojančių į voratinklį, apgaulingai dailiai išaustą iš plonučių iliuzijos siūlų.

Išvažiavusi iš gimtinės, vis dar pagarbiai besižvalgydama atgal į tuos, keliaklupsčiaujančius prieš Kristaus žodį, nustebau sužinojusi, jog tasai Krikščioniškasis Viešpats, savo grėsmingumu nė iš tolo neprilygsta kitiems Dievams ir buvo laikas kuomet pati pasiklysdavau tiesos paieškose Korano puslapiuose ar šokančiojo Dievo Šivos atvaizde. Deja, po tokių ieškojimų, staiga atsitrenkusi į nežinia iš kur išdygusią nihilizmo sieną, aš visus tikinčiuosius pajuokiančiai badydavau pirštais ir įsigyvenusi į Nyčiškąjį antžmogio personažą, pašaipiai kartojau „Dievas miręs, prakeikti tamsuoliai“. Tik ne akinančio nušvitimo vedama aš taip kalbėjau. Tai buvo pyktis, jog būtent man kliuvo toji netikėjimo negalia ir bemiegės naktys, paslapčia meldžiantis, kad įvyktų kažkoks stebuklas, kad ir koks mažytis, kuris parodytų „tikrąją“ tiesą.

Aš žavėjausi, paslapčia šventvagiškai žavėjausi, užsidegančiomis draugo čečėno akimis, kuomet jis kalbėdavo apie džihadą. Ir apsvaigdavau besiklausydama mokytojo Aseem‘o kuždamų mantrų. Tai nebuvo susižavėjimas kažkokiu religiniu kultu, apeigomis ar idėjomis, tai buvo susižavėjimas žmonėmis, kurie, man visiškai svetimuose mistiškuose simboliuose, atrasdavo save. Atrasdavo savo tiesą ir, tarsi iš pelenų atgimęs plasnojantis sfinksas, sužėrėdavo spalvomis, kurių net savo spalvingiausiuose sapnuose nebuvau mačiusi. Jų tikėjimas pavertė juos didesniais, nei pats gyvenimas.

Dabar viskas pasikeitė. Nė nežinau kada ir kaip viskas įvyko, bet ji atsirado. Staiga, tarsi prabudinta iš žiemos miego, aš pamačiau ją. Šviesą. Ji atsirasdavo, sublyksėdavo tamsoje ir vėl išnykdavo. Bet mintis, kad ji ir vėl kažkada sužibės, o galbūt vieną dieną išsiverš fejerverkų sprogimu, tapo mano varomuoju varikliu. Ji tapo ta jėga, kuri net ir juodžiausiomis akimirkomis, man suteikdavo viltį ir norą kažką daryti. Daryti tai, kas širdyje sužadina, tą šventą džiugesį ir nenuginčijamą žinojimą: „Tai yra tikra“.

Todėl ir klausausi, matyt, dabar klausausi už lango krentančių lietaus lašų, kurie man kalba apie Dievą. Apie aukštesnę jėgą, kurios žmogus, kad ir koks didelis, niekuomet nesugebės nuspėti ar, juo labiau, suvaldyti. Klausausi savo širdies plakimo, vis dažniau sustoju pasiklausyti, ar jį vis dar girdžiu, nes būtent jis man Dievo duotas, dovanotas, ir ne mano valioje jį paskubinti ar sustabdyti. Klausausi, dabar didžiąją dalį laiko praleidžiu besiklausydama, ką jis man nori pasakyti. Klausausi ir prašau tik vieno – kad jis nenustotų su manimi kalbėti. Kad, vieną kart prabilęs, jis jau niekada nebūtų užgožtas gausybės blaškančių balsų, kurių tiek daug aplinkui. Kad jis, nors ir labai tylus ir dažnai vos vos girdimas, jau niekada nebenustotų man kalbėti tiesą.