Mudvi su mama anksčiau niekaip nesutikdavom pokalbiuose apie egzistencijos prasmę. Man vis atrodė, kad Ponas Dievas bus kažkur padaręs klaidą, nes pamiršo žmogui priskirti aiškiai apibrėžtą funkciją, kuri suteiktų jo gyvenimui prasmę. Nes juk bitės tai neša medų, vilkai yra miško sanitarai, o medžiai teikia deguonį – o ką žmogus? Mano mama tik šypsodavosi besiklausydama mano kalbų, o tuomet, žvilgsniu parodžiusi į ką tik pražydusias gėles, ištardavo: „Gyvenimo prasmė yra grožis.“

Šią savaitę praleidau savo protėvių namuose ir nė karto nesusimąsčiau kokia gi yra toji gyvenimo prasmė, nes stebėdama mane supantį grožį, visa savo esybe ją išgyvenau. Tame palaimingame amžinybėje ištirpstančiame laike tejaučiau beribį dėkingumą proseneliams, kurie, nors mirę vos man gimus, vis dar gyvuoja šioje dvasios užuovėjoje; giminaičiams, globojantiems šį palikimą ir dosniai juo besidalinantiems; tėvams, suteikusiems man gyvenimą ir išmokiusiems jį branginti. Gyvenimą, į kurį vis dar žvelgiu lyg vaikas – nepaliaujančios nuostabos kupinomis akimis.

Mama, kaip visuomet, buvo teisi.