Pavargau.

Kūčių dieną praleidusi eilėje prie budinčio gydytojo kabineto durų, Kalėdų rytmetį, galbūt vis dar apdujusi nuo jau seniai bevartotų antibiotikų, supratau, kad be galo pavargau.

Negalėjau prisiversti nei persirengti, nei gražiai susišukuoti, juo labiau – neturėjau jėgų priversti ką nors kitą atlikti šias grožio procedūras, kad galėtume papozuoti bent jau padoriai atrodančiai instagraminei nuotraukai su prierašu: Linksmų švenčių.

Giminė atsisakė internetu susimatyti kalėdinei šventei, kurios visą mėnesį laukiau ir, nors kitomis aplinkybėmis būčiau mėginusi juos perkalbėti, šįkart supratau, kad: pavargau. Be galo pavargau motiniškai vis kažkam kažką aiškinti ir liepti:

Užsidėk kojines.

Apsiauk šlepetes.

Suvalgyk dar gabalėlį mėsos ir, būk gera, išgerk dar šitų vaistų.

Żinau, kad neskanu. Bet nuo jų tau bus geriau.

Kantrybės aiškinti vaikui, kad kartais turime daryti tai, ko ne labai norime, dar vos ne vos randu, bet tai paaiškinti savo suaugusiai giminei – jau nebe mano ištekliams. Juolab, kad ir pati nebegaliu būti pavyzdžiu iš kažkur stebuklingai randančiu jėgų nusišypsoti Facebook įrašui ar Instagramo storiui, kuris padėtų man ir mano šeimai nors kažkiek pakelti ūpą.

Išvada peršasi viena: per Kalėdas būti suaugusiu nelinksma.

Gerai, kad atvažiavo mama ir privertė išgerti kisieliaus, kurio, prisipažinsiu, aš visai nenorėjau, bet atsigėrus supratau, kad gal jisai ne tiktai maloniai šildo mano sergančią gerklę, bet ir yra velniškai skanus. Todėl sėdžiu įsikibus į tą stiklinę vis dar kūčių vakaru kvepiančio gėrimo ir niekaip nesinori jo paleisti. Nors ir momentiškai – kisielius mane sugrąžina į tuos laikus, kai dar neprivalėjau būti ta, kuri liepia ir verčia, bet galėjau sau leisti būti ta, kuri įnoringai priešinasi suaugėliškiems paliepimams. Šis keistas gėrimas man sugrąžina teisę būti ta, kuri vis dar moka švęsti Kalėdas ir tiki jų stebuklais.

Šlovė kisieliui!

Gaila, kad jis, kaip ir liūdnoką, bet jaukų Kalėdų vakarą prieš mano akis praskriejusi vaikystė, kažkada baigiasi.