Nesu labai socialus žmogus. Taip galėčiau save apibūdinti. Bet ko gero net šis išsireiškimas būtų per švelnus, kad atspidėtų mano (ne)socialumo lygį. 

Ačiū Dievui šalia yra žmonių, kurie išlieka mano gyvenime. Kai kurie iš jų – nuo neatmenamų laikų. Tai yra žmonės, kuriuos myliu, kuriais pasitikiu, prie kurių esu prisirišus. Išsiskyrimas su jais man visada yra labai skausmingas, nes naujus santykius užmegzti kartais rodos nepakeliamai sunku. 

Į vieną krūvą sukritusi pandemija ir motinystės atostogos dar labiau paskatino mano socialinio gyvenimo sąstingį, nes suteikė svarų pretekstą eiti tik ten, kur tikrai labai reikia, ir bendrauti tik su tais, kurių labiausiai reikia. Nes iš tiesų – norint su kažkuo palaikyti ryšį šiuo metu reikia įdėti labai daug pastangų, kad “padaryti” tam laiko. Reikia iš kažkur tą laiką ištraukti, iš kažko jį atimti (būtent – iš vyro, ir vaiko) ir atiduoti kažkam kitam. Todėl toks laiko “perskirstymas” vyksta tik tada, kai tai tikrai labai būtina.

Viena vertus – tai yra gerai, nes susiklosčiusios aplinkybės leido atsirinkti, kas gyvenime yra svarbu, ko tikrai norisi ir reikia, ir parodė kas buvo daroma tik šiaip – iš įpratimo. Antra vertus – mano socialinis ratas pasidarė toks mažas, kad nors jis ir labai jaukus, kartais rodos, kad galbūt jis truputėlį per daug atribotas nuo aplinkinio pasaulio, kuriame (pasirodo!) vis dar vyksta gyvenimas.

Dėl savęs nesibaiminu – esu užkietėjusi vienišė. Man niekuomet nebuvo nuobodu būti vienai, todėl esu tikra, kad net jeigu atsidurčiau tuščiame kambaryje, kuriame turėčiau žiūrėti į vieną tašką – kažką ilgainiui jame įžiūrėčiau. Bet nerimauju dėl jų – savo brangiausiųjų šeimos narių, su kuriais kasdien dalinuosi bendra buitimi. Nes gal ir ne labai sveikas jiems yra toks atsiskyrimas. Kartais man rodos, kad, užuot padėjudi jiems šioje visuomenėje skleistis ir žydėti – aš tempiu juos su savimi gilyn, į savo, nors man labai saldžią, bet vis dėl to daugeliui nykią vienatvę. Ir tokiu būdu sunkinu “adaptaciją”, kurią jie abu išgyvena (viena – ką tik pradėtame darželyje, kitas – svetimoje šalyje). Todėl turbūt net ne žodžiais, o veiksmais, reiktų juos raginti ir palaikyti einant į pasaulį, kuriant naujus ryšius, mezgant socialinius tinklus… Ir visgi, kartais… turbūt kartais man pačiai sunku paleisti tą ranką, kuri, rodos, laiko mane, bet – pasirodo – aš pati į ją įsikibus.