“Tai tas vis nepasirodantis sniegas. Po velnių – tai jis dėl visko kaltas!“

Dėl jo nebuvimo, būtent – dėl jo nepasirodymo, paskutiniosios metų savaitės staiga prisipildė slogaus laukimo. Ne – tai nebuvo šaltojo sezono laukimas (kol kas nesutikau nė vieno, nekantriai plojančio katučių dėl artėjančio šildymo sezono), bet laukimas, kada gi pasibaigs toji nežinomybė – kada bus atverstas naujas puslapis? Ši žiema staiga tapo pernelyg ilgai užsitęsusiu neužbaigtu reikalu.

Todėl ir Naujieji, rodos, niekad neatėjo. Beeidami kažkur nuklydo į šalį. O buvo tikėtasi kažkokio perversmo, revoliucijos, tikro, viską iš pagrindų sudrebinsiančio fejerverkų sprogimo… Bet, kad jau už lango viskas liko kaip buvę – ir vidus, rodos, su ta dvyliktą valandą pagaliau išmušusia rodykle, nesujudėjo. Nė nekrustelėjo.

Pasikeitė tik skaičiai. O peržengus pilnametystės ribą – jau ne itin laukiamas tasai pasikeitimas. Mat skaičiai nuolat keičiasi į didžiąją pusę. Kaip ir neišnaudotos galimybės, klaidos ir neištesėti pažadai sau. Tiesa, auga skaičius ir patirtų nuotykių, prasmingų akimirkų, šiltų prisiminimų ir visokiausių gražių dalykų. Taip. Viskas kaupiasi. Antra vertus – žmonių, su kuriais norisi visais šiais dalykais dalintis, skaičius vis mažėja. Juolab tokių, su kuriais šis gėris ir grožis ne tik išgyvenamas, bet ir kuriamas. Kokia nesąžininga proporcija.

„Išlieka tik stipriausi.“

Pasakau sau ir dar kartą atidžiai peržvelgiu aplink susibūrusių draugų veidus. Nors jų skaičius telpa ant rankos pirštų, negaliu nesišypsoti: galbūt ir ne stipriausi, bet stipriausiai laikomi kažkokiais paslaptingais saitais tų dažnai sunkiai apčiuopiamų, per ne vienerius metus susikaupusių jausmų ir prisiminimų, kurie jau seniai nebetelpa žodžiuose.

Elementarios kietųjų kūnų fizikinės savybės: kuo mažesni tarpai tarp dalelyčių, tuo stipresnis tarp jų ryšys. O tarp kai kurių iš mūsų tie tarpai bevirtę plonyte skiriamąja linija. Tiesa, tos elementarios fizikinės savybės nebūdingos sniegui – iš dangaus krentančiam kietajam kūnui susiformavusiam iš ledo ir garų, kuris akimirksniu gali virsti skysčiu. Dėka jo kintančio tankio, jis gali tapti bet kuo: tiek žemę nuo šalčio saugančiu minkštu apklotu, tiek nepermušama siena. Prakeikta apgaulinga anomalija – sniegu negalima pasitikėti.

„Nebenoriu anomalijų. Nebenoriu fejerverkų sprogimo – tegu mane supantys kietieji kūnai išlaiko savo savybes“

Su viltimi dar stipriau apkabinu su Naujais metais mane sveikinantį draugą.

Ir viduje taip šilta, kad jau, rodos, niekada nesnigs.