Žmogus iš Sirijos

Prieš porą dienų man pirmą kartą parašė žmogus iš Sirijos. Gandai apie pabėgėlius, nuasmenintus žmones staiga pavirtusius statistika, mane paragino ieškoti žmogiško ryšio. Gandai, kurstantys baimę ir neapykantą, garsiausiai skleidžiami tų, kurie nėra asmeniškai susidūrę su realiomis istorijomis. Su tomis istorijomis nesu susidūrusi ir aš, todėl negalėjau nesureaguoti, kuomet savo buvusio koledžo puslapyje pamačiau prašymą padėti žmonėms – pabėgėlių šeimai, kuri greitu metu persikels iš Graikijos į Lietuvą.

Žmogus iš Sirijos rašo nedaug težinantis apie Lietuvą ir labiausiai bijantis, jog negalės pasirūpinti savo šeima – žmona ir kūdikiu – kurie kartu su juo atvyksta. Pradėjau bijoti ir aš. Nes baimė yra užkrečiamas ir sparčiai plintantis virusas.

Keista, nors ir įtakota žiniasklaidos formuojamų istorijų, dažno lietuvio aš bijau labiau negu pabėgėlio. Lietuvio, su dideliu pasitenkinimu koliojančio kitą lietuvį; lietuvio, už pigaus vyno butelį išduodančio žmogiškumą;  lietuvio, talžančio savo žmoną; lietuvio, kuris skanduoja “Lietuva lietuviams” su tokia neapykanta balse, kad negaliu nė pagalvoti, kiek skausmo, prasiveržiančio agresija, susikaupę jo sieloje.

Kad ir koks bebūtų tas lietuvis – negaliu jo kaltinti. Visuomet tikėjau, jog už visų sumišusių jausmų slepiasi žmonės, kurie patys savaime nėra “blogio įsikūnijimai”. O jei ir yra padarę blogo, tai valdomi skaudulių, kuriems nei vienas neturime imuniteto. Todėl labiau nei paties žmogaus, aš bijau jo skausmo. Skausmo, kuris, jei jau ryžausi įsivelti į šią istoriją, neišvengiamai ir man taps ne svetimu. Ir visgi noriu tikėti, kad man pavyks išsaugoti žmogiškumą. Galbūt mano tikėjimas vieną dieną bus palaužtas ir pati pavirsiu neapykantos kupinu statistiniu vienetu, todėl skubu užrašyti mintis tokias, kokios jos yra šiandien.

Padėti. Bijau, kad nesugebėsiu padėti. Kaip žmogus, vargiai išmanantis, kaip pasirūpinti savimi; kuris be šeimos, draugų bei sutiktų žmonių pagalbos ar dažnai visai netikėtai išgirsto tokio reikalingo gero žodžio, pats niekaip nebūtų sau padėjęs. Kaip žmogus, kuris visiškai neatsakingai, finansiškai stabilų gyvenimą išmainė į galimybę daryti tai, kas širdyje sukelia džiugesį. Kaip žmogus, kuris toli gražu nėra užtikrintas dėl rytojaus ir dažną dieną pradeda mintimi: “kaip ištempti šį mėnesį?” Kaip toks žmogus – ar aš galiu iš vis kam nors padėti?

Ir visgi, kaip žmogus, kuris daug metų praleido toli nuo artimųjų – šiandien aš jaučiuosi turtinga . Nes vien mintis, kad man brangūs žmonės yra šalia, manyje sukelia dėkingumo jausmą ir suvokimą, kad man labai pasisekė. Tereikėjo gimti šimtu metų ankščiau ir šiandieną galėčiau būti kur nors 1946-ųjų  metų Vokietijoje, išvietintųjų asmenų tarpe. Ir kažkas kitas tuomet dabar rašytų apie “Žmogų iš Lietuvos” kaip apie svetimą ir nepažįstamą pabėgėlį. Todėl užuot rašiusi apie įvietintą teatrą, visgi nusprendžiau parašyti apie išvietintą žmogų. Šiandien apie jį,  “Žmogų iš Sirijos”, rašau aš. Kas ir apie ką rašys rytoj – aš negaliu garantuoti…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s