Jei gimei žmogumi, kuris nori išnykti, žinok – šis troškimas tavęs niekada neapleis. Ir nors šiame atradimų ir praradimų kelyje jam visuomet atsiras vietos, negali jam leist užvaldyt tavo sąmonės. Negali jam leisti laimėti…

Šiąnakt buvo trumpiausia metų naktis, bet man ji tapo ilgiausia nemigos naktim. Nežinau kodėl sugalvojau, kad atsiskirti nuo žmonių, užsidaryt savo kambaryje, buvo gera mintis. Galbūt dėl to, kad pavargau stengtis. Pavargau mėginti būti kažko dalimi. Pavargau šypsotis ir apsimetinėti, kad viskas yra gerai. Kartais nėra gerai. Ir tai reikia priimti. Priimti ilgą, skausmingų apmąstymų ir visa gaubiančios tamsos pripildytą naktį, kaip kad priimi šviesių įspūdžių kupiną dieną. Visa tai yra gyvenimo dalis. Turi liautis manyti, jog tavo gyvenimas susidės tik iš pastarųjų – pakylėjančių, gyvenimo džiugesiu trykštančių momentų. Jei priimi juos – turi priimti ir tamsą. Nes nėra tokios nakties, kuri niekada nesibaigtų. Nereikia jos bijot – po jos visuomet ateina rytas.

“Tik bijok netikėt”, kažkada dainavo Saulius Mykolaitis. Su juo aš šiąnakt grūmiausi, stengdamasi perrašyt jo dainos eilutes į: “Nebijok. Tik tikėk.”  Ir tada į mano sąmonę sugrįžo žmonės. Sugrįžo akimirkos, kuriomis su jais dalinausi, ir aš patikėjau, kad tokių akimirkų dar bus.

Tad, jei gimei žmogumi, kuris nori išnykti, žinok – šis troškimas tavęs niekada neapleis. Bet taip pat žinok, jog tas stiklo sienas, kurios jį palaiko ir kursto, statome mes patys. O statom todėl, kad bijom gyvent ir mylėt. Nes daug saugiau yra tiesiog stebėti. Tad padėkok akimirkoms, kurias įsileidai į savo sąmonę tam, kad išgyventum šitą taip ilgai trukusią trumpiausią metų naktį, ir žinok – tokių naktų dar bus. Bet jei išdrįsi griauti sienas, pro kurių apkerpėjusius stiklus nebematai šviesos, tokios naktys tavęs nebegąsdins. Jos tau jau nieko nebereikš. Nes po jų tu vėl ir vėl atsistosi, susišluosi šukes ir išdrįsi tikėt.