Į Naująją Zelandiją, dabar jau daugiau nei prieš mėnesį, išvykau su drąsiu šūkiu: “Let the adventure begin!” (liet. tegu nuotykis prasideda). Bet tokio masto nuotykio, kokio sulaukiau, nebūčiau susapnavusi nei savo keisčiausiuose sapnuose. “Nuotykio” nuvilnijusio per visą pasaulį nesuvaldomo viruso pavidalu, netikėtai sustabdžiusio įprastą gyvenimo tėkmę ir įstrigdinusio žmones įvairiose lokacijose bei būsenose, tiek fizine, tiek emocine prasme.

Kadangi ir pati esu įstrigusi abejomis prasmėmis, kartais pamąstau, jog norėčiau atsukti laiką atgal, ir atsiimti taip savimi pasitikinčiai facebook’e paskelbtus žodžius, prašančius naujo nuotykio. Ar bent pakeisti juos kažkuo panašesniu į Radiohead dainos žodžius “No alarms and no surprises, please.” (liet. prašau, jokių siurprizų ir jokių pavojaus signalų). Bet, kaip sako kita gera lietuviška daina – “Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal…”

Nesupraskit neteisingai – nesu taip stipriai įtikėjusi į žodžio galią, jog pamanyčiau savo neatsargiais žodžiais nulėmusi pasaulinio masto epidemiją, bet vis dėl to – nuojauta tikiu. Nuojata, kuri daugeliui kūrybiškų žmonių yra kasdienis informacijos šaltinis, o dabar jau ir mokslo pasauliui tampa tyrinėjimų objektu. Nuojauta, kurią, pasirodo, turime visi. Tik ne visi ryžtamės į ją įsiklausyti. O juo labiau – ja pasikliauti.

Tad kol mano draugai ir pažįstami baltai pavydėdami linkėjo man geros kloties Naujojoje Zelandijoje, manydami, kad išvykstu degintis saulėtuose paplūdimiuose, daugelio taip ir nepavyko įtikinti, kad vykstu ne atostogauti, o dalyvauti didelių vidinių resursų pareikalausiančiuose mokymuose. Todėl galiausiai pasidaviau ir nustojau mėginti kažkam kažką paaiškinti. Bet mano nuojauta nepasidavė – ji nuožmiai kartojo, jog šie manęs laukiantys mokymai pavirs patirtimi, kurią tiesiog reikės ištverti.

Ir, nors oficialioji mokymų dalis jau baigės, aš kažkodėl vis dar mėginu ištverti šią patirtį. Ištverti susidariusią situaciją – kai po visų netikėtai atskriejusių žinių apie Europoje sparčiai sklidantį virusą, po bemiegių naktų atsidūrus visiškai kitoje pasaulio pusėje, atskirtyje nuo mylimų žmonių; po atšauktų skrydžių ir, rodos, nesibiagiančių bandymų įsigyti vis naujus lėktuvo bilietus; po iki amžinybės besitęsiančių patikrų oro uostuose, kuriuose užtenka vieno neatsakingo žmogaus sprendimo, jog užstrigtum svetimoje šalyje; po viso to, ačiū Dievui, sėkmingai atsidūrus Stambule, o dabar jau Samsuno mieste, kur pagaliau galiu būti su mylimu žmogumi; po viso to – manyje vis tiek tvyro kažkokia įtampa. Vis tiek tęsiasi daug resursų reikalaujantys mokymai. Tik dabar šiuose “mokymuose” esu ne viena – su manimi juose yra visas pasaulis. Kuris irgi mokosi. Kuris irgi mėgina ištverti susidariusią situaciją.

Šiandien mane nuo Lietuvos skiria du skrydžiai. Tiesa, ir tie du jau buvo atšaukti. Bet ne tame esmė – esmė ne galimybės fiziškai pasiekti Lietuvą nebuvime. Esmė slypi nesugebėjime grįžti į tą Lietuvą, kokią ją palikau. Į tą Lietuvą, kurioje ramia širdimi galėčiau aplankyti savo močiutę ar apkabinti savo tevus, nebijodama jų kuo nors užkrėsti. Į Lietuvą, kurioje galėčiau sėdėti Katedros aišktėjė ir stebėti besibūriuojančius žmones, ar šnektelti su kelio nerandančiu turistu. Esmė yra tame, jog aš vis dar ilgiuosi galimybės sugrįžti į tokią Lietuvą, kurios jau nebėra.

Greggas Bradenas (knygų autorius, mokslininkas ir mąstytojas), kalbėdamas apie susidariusią situaciją, dabartinę žmonijos būseną pavadino kolektyviniu gedulu. Kuomet visi gedime pasaulio, kurį pažinojome iki šiol, ir gyvenimo būdo, su kuriuo turime atsisveikint. Žinoma, ši būsena yra normali vykstant tokiems dideliems pasikeitimas, bet, pasak jo, labai svarbu joje neužstrigti. Nes besižvagydami atgal, svajodami sugrįžt į tą pasaulį, kuris iki šiol mums buvo “normalus”, galime nepastebėti to, ką turime dabartyje. Ir aš pati, štai, sėdžiu ir mąstau apie praeitį, nors jau būtų metas pažvelgti į ateitį. Juk prieš akis – banguojanti jūra. Tik kaip atmerkti akis ir iš tikrųjų ja pasigrožet? Šito atsakyti šiandien aš dar negaliu…. net pati sau.