Šventadienio mintys

Nueinu, kartais sekmadieniais aš nueinu į bažnyčią. Nueinu ir nekantraudama laukiu to momento, kuomet galėsiu paspausti šalia sėdinčiai močiutei ranką ir palinkėti jai ramybės. Kuomet netikėtame šventadienio susidūrime vienas priešais kitą atsidūrę svetimi žmonės, apsidairys ir tyliu galvos linktelėjimu pripažins: “Gal ir nesame visiškai susvetimėję.”

Tėvas Pijus šypsosi ir, nors kartais mintys nuklysta ir nenugirstu kokio jo sakomo žodžio, niekuomet nepaliauju girdėti jo balso. Kiekvienąkart stebiuosi – kaip gali šitiek meilės, rūpesčio ir gailestingumo sutilpti žmogaus balse? Susimąstau – kaip mums pasisekė, jog turime tokį dvasininką, kuris, užuot svaidęsis rūsčia “Laimingi tie, kurie Dievo bijo” fraze (gilioje vaikystėje atbaidžiusia mane nuo krikščionybės), skleidžia kitokį Dievo žodį. Supratingą, guodžiantį ir teikiantį viltį.

Nežinau ar esu krikščionė, katalikė. Nuo to laiko, kai religija tapo daugiau atskirties, o ne vienybės ženklu, nustojau klijuoti sau ar kitiems skirtingų religijų etiketes. Ir vis dėl to tikiu, tikiu giliai ir užtikrintai, jog mūsų likimai yra neaprėpiamos ir protu nesuvokiamos jėgos valioje. Jėgos, prieš kurią priešintis buvo visiškai beprasmiška ir didžiausia viso šio gyvenimo pamoka yra išmokti ją priimti. To mokausi kasdien.

Daug kas krikščionybėje mane vis dar glumina. Kad ir sustabarėjęs požiūris į kūniškumą. Tamsiųjų Viduramžių metu įsišaknijęs ir iki šių laikų mūsų neapleidžiantis kūno niekinimo kultas, mane vis dar trikdo. Juk kūnas, kad ir laikinas, kad ir koks ydingas ar, kaip pasakytų dažnas tikintysis, nuodėmingas, mums taip pat Dievo suteiktas. Tai mums dovanotas pavidalas, mūsų vieninteliai namai šioje žemėje. Kodėl jo turėtų bodėtis amžinoji Dvasia? Kūnui, kaip ir žmogui, reikia meilės ir rūpestingumo. Jam nepatinka būti skriaudžiamam ir menkinamam. Jis nusipelnė lygiavertės pagarbos, kaip ir mūsų protas ar siela. Tad vis blaškausi – tarp kasdienybės, kurioje viskas per ne lyg kūniška, ir krikščionybės – kurioje labiau už viską aukštinama dvasia. Tarp šių dviejų polių, vis ieškau to aukso vidurio, kuriame tiek vienas, tiek kitas žmogiškumo aspektas būtų suvokiamas kaip vertybė.

Todėl ir nueinu… Kartais nueinu į bažnyčią.  O jei ir nenueinu, tai bent pagalvoju – apie tą močiutę priklaupusią maldai, o gal jau sėdinčią troleibuse. Pagalvoju ir širdyje palinkiu jai ramybės. Ir man ramiau. Nes gal ir nesame visiškai susvetimėję…

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s