Gera būti vienam, kai nesi vienišas.

Antanas A. Jonynas

Baigėsi. Pagaliau jie baigėsi. Akimis dar palydžiu paskutinius fejerverkų sprogimus ir širdyje jau ramu: negailestingi gailestingumo metai nuskriejo į praeitį.

Jei kažkada žiūrėdama atgal rinksiu vardus praėjusiems metams, šie mano atmintyje išliks kaip „akistatos su realybe“ metai. Kol draugai ir pažįstami sumuoja praėjusių metų pasiekimus, aš sumuoju gyvenimo pamokas, kurių šie metai neprašytai daug atnešė.

Šiemet išmokau pralaimėti. Išmokau žaisti žaidimą, kuriame negaliu laimėti. Kuriame niekas iš tikrųjų nelaimi, o tiesiog žaidžia iš įpročio, iš nežinojimo, ką daugiau veikti. Nes tokios yra iš anksčiau (aukščiau?) atkeliavusios taisyklės. Jei nori žaisti, privalai išmokti patirti pralaimėjimo skonį. Privalai išmokti juo mėgautis. Privalai parkritęs vėl atsistoti, nors ir žinai, kad ilgainiui vėl žnegtelėsi žemėn. Nes jei nesistosi – liksi tik pasyviu stebėtoju. Liksi ant atsarginių suolelio. Ten saugu ir jauku, bet juk taip norisi dar išbėgti į aikštelę…

Šiemet kone niekas neįvyko taip kaip planavau, bet daugelis dalykų įvyko daug geriau, nei tikėjausi. Daug geriau negu kada nors galėjau suplanuoti. Gailestingumo metai, negailestingai smogę realybės rimbu, visgi išmokė atleisti. Atleisti, ne kam kitam, o pačiam rūsčiausiam mano priešui – gailestingumo metai mane išmokė atleisti sau. Už tai, kas nesu. Už tai, kas esu. Už tai, nuo ko daugelį metų bėgau. Jie išmokė su pagarba priimti tą nežinomybę, kurioje slypi tai, kas būsiu. Gailestingumo metai išmokė prarasti ir, toje netektyje, atrasti. Išmokė paleisti, kad galėčiau įsileisti – naujus žmones į savo širdį, naują, iki šiol visai netyrinėtos tikrovės suvokimą. Tikrovės, kuri susideda ne iš kažkur smegenų užkaboriuose piešiamų idealų, o iš per pajutimus atkeliaujančių impulsų. Tokių impulsų negalima apsimesti, jų negalima suplanuoti ar suvaidinti. Juos galima tik priimti.

Empyrika ir empatija išlieka kertiniais šių metų atradimais. Stebuklingais burtažodžiais įžodinančias sugebėjimą pajusti ryšį su supančia aplinka. Kad ir koks laikinas tas ryšys  – jis buvo daug tikresnis, nei tos iliuzijos, kurias trisdešimt metų nešiojausi savo galvoje, vis tikėdamasi, kad vieną dieną „ateis Godo“, ateis visagalis Dievas, ateis kažkas… kad kažkas dar ateis ir sudėlios viską į savo vietas. Tokia vizija tebuvo trikdis neleidęs iš tikrųjų matyti, jausti, iš tikrųjų gyventi. Nes užuot egzistuodama duotajame momente, vis žvalgiausi per petį, niekaip nesuprasdama, kad Godo jau atėjo. Kad jis jau stovi šalia, tereikia ištiesti jam ranką.

„Stebuklas jau įvyko“ savo laiku, jau sunkiai sirgdama, rašė Jurga Ivanauskaitė. Kokie prasmingi šiandien man rodosi šie žodžiai. Kad ir dabar, štai, žiūriu į sproginėjančius fejerverkus, mintimis palydėdama praeitį, ir galvoju –argi tai ne stebuklas? Ar ne stebuklas, kad šiandien esu čia ir dabar, erdvėje ir laike, aplinkybėse, kurių prieš metus nė negalėjau įsivaizduoti? Saugoma užtikrinto žinojimo, jog viskas nebus gerai – viskas jau yra gerai. „Stebuklas jau įvyko“ – nurimstančiame fejerverkų sprogimo garse, išėjusio draugo prisiminime, gaivinančiame įkvėpto oro gurkšnyje.

Gal rytoj bus geriau negu šiandien. O gal jau niekada nebebus taip gerai, kaip buvo vakar. Bet geriausia, visgi, geriausia yra taip, kaip yra dabar. Nes taip jau niekada nebebus. Nes šiandien baigėsi negailestingi metai.