Nemoku elgtis socialinėse erdvėse, nei virtualiose, nei tikrose realybėse, kur reikia kažkaip nuspėt kažkokias bendravimo taisykles, kažką paklaust, kažką pasakyt. Esu introvertiškos prigimties žmogus, todėl funkcionuoti socialinėse aplinkybėse nemoku. Kartais suabejoju ar išvis kažką moku. Bet štai skaitau apie tikėjimo biologiją, o ten rašo, kad net žmogaus ląstelių sandara keičiasi, kai jis kažkuo patiki. Tai ir sakau sau – “moku” (kažką gi gyvenime turiu mokėti…)

Moku parašyti. Kai labai reikia, galiu parašyti, o kai labai noriu, galiu parašyti ne taip jau blogai. Tai gal ir moku. Rašyti. Kai noriu. Bet ne visuomet norisi ir viskas – ir jokia tikėjimo biologija čia nepadės.

Apie “Jauno teatro dienas” Klaipėdoje labai norėjosi parašyti. Tik joms pasibaigus, suabejojau ar moku. Ar galiu parašyti taip gerai, kaip norisi. Ar mokėsiu į žodžius sudėti tą pakylėjimo jausmą – kolektyviškumo, kūrybinės energijos, džiugesio antplūdį. Bet štai, prabėgus “Dramokratijai”, supratau, kad jau nebegaliu neparašyti. Nebeturiu teisės nepamėginti išsakyti, kiek daug man šie du įvykiai reiškia.

“Mums, prancūzams, labai svarbi meilė” vieną rytą Jauno teatro dienose pasakė Valentinas Masalskis, cituodamas iš Prancūzijos atvykusį svečią. “O kas svarbu mums, lietuviams?” pratęsė mintį jis. Ir iš tikrųjų, ar, praėjus beveik dvidešimt aštuoneriems metams po Baltijos kelio, po kurio mūsų tautos drama po truputį pavirto į kasdienišką prozą, mums dar gali būti kažkas svarbu?

Manau lietuviams irgi svarbi meilė. Ypač – meilė gamtai. Galbūt todėl Donelaitis savo poemą paskyrė besikeičiantiems metų laikams, o “100 Lietuvų” kūrėjai, vis užfiksuoja kokį užmirštą gamtos kampelį ir taip ramu širdy, kad norisi įžengti į kompiuterio ekraną ir atsidurti kitoje erdvėje ir laike … Nes gi gražu. Nes visa, kas svarbiausia, vistiek kažkaip susiveda į gamtą.

Tik štai meilė žmogui, kartais atrodo, mums mažiau svarbi. Per ne lyg banalu, turbūt, būtų narstytis po tarpžmogiškuosius santykius, kai gali patirti vienybę su gamta. Ir visgi kolektyviškumo ilgesys egzistuoja – jis nuolatos šalia. Ir tik retkarčiais jis yra išpildomas. Man, tiek kaip žiūrovui, tiek kaip kūrėjui (nors tarp šių dviejų dažnai nebelieka skiriamosios linijos), kolektyviškumo troškimas išsipildo teatre.

Prisiminus Jauno teatro dienas, ar mąstant apie ką tik prabėgusią Dramokratiją, aš visgi pagalvoju apie žodį meilė. Meilė, kaip santykis, skatinantis ieškoti jungčių, o ne rungčių, su žmonėmis turinčiais bendrą tikslą – kurti teatrą. Per ilgai jau gyvenime gilintasi į save: savi-iešką, savi-ugdą, savi-raišką, todėl buvo labai gera, šių renginių kontekste, pagaliau turėti galimybę ieškoti santykio, priėjimo, prie kito. Ieškoti būdų, kaip mums, visiems drauge, skirtingų patirčių ir netgi kartų žmonėms, bendrauti? Kaip drauge egzistuoti? Kaip nors trumpam patikėti, kad kiekvienas turime teisę būti, “Dramokratijos” šūkiu išreikštame, ČIA IR DABAR? Kad kiekvienas čia turime savo vietą. Su savo mintimis, patirtimis, problemomis, turbūt net savo baimėmis ir savo, didesniu ar mažesniu, įsitraukimu, kuris ir nulėmė šių dviejų renginių vyksmą.

Kaip jau minėjau – nemoku elgtis socialinėse erdvėse. Turbūt todėl visuomet ir traukė teatras – kažkokia keista gyvenimo simuliacija, kurioje taisykles galime kurti patys. Kokia ji turi būti, kokiomis taisyklėmis teatro erdvė ir laikas turi vadovautis šiandien – atsakymą į tai atrasti galime ieškojimo būdu. Tačiau tokiems ieškojimams vykdyti būtina terpė, kurioje galima būtų kurti orientuojantis į eksperimentą, o ne į rezultatą; kurioje galima ugdyti santykį, o ne individą. Tiek “Jauno teatro dienos”, tiek “Dramokratija” ir kuria šią labai reikalingą terpę. Jų dėka atsiranda galimybė atsikvėpt nuo nuolat aplinkybių primetamos siekiamybės rungtis ir po truputėlį galima mokytis jungtis.