Žaidimai

Vaikystėje žaidimų nemėgau. Žaisti išmokau, kai man buvo septyniolika metų – repeticijų salėje. Ir nuo tada manęs neapleido pajutimas, kad žaidimuose slypi gilesnė tiesa – gilesnis išgyvenimas, pasaulio pajutimas. Visuomet į žaidimus žiūrėjau rimtai.

Žaidimai. Pačiomis tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai vidinė tamsa temdydavo protą, mane gelbėjo žaidimai. Tikrąja to žodžio prasme – mane yra išgelbėjęs žaidimas kortomis ar stalo teniso partija. Jau nė nekalbu apie gyvenimo žaidimus. Mane jie visuomet masino, traukė, labiau nei žmonės ar pinigai – man patiko žaidimai. Žaidimai, kurie suteikė prabangą išgyventi jausmus, pilkoje kasdienybėje neturinčius vietos.

Žaidimai. Pragmatiškai pažvelgus žaidimai yra visiškai beprasmė veikla, neturinti jokio apčiuopiamo rezultato. Antravertus – ši beprasmė veikla ir yra tiksliausias gyvenimo atspindys. Žaidimai – su išgalvotomis taisyklėmis, kurias kažkodėl prisimetame sau, kurių kažkodėl norime laikytis. Žaidimai: įsivaizduojamos ribos ir užribiai, kuriuos taip bijome peržengti.

Žaidimai. Rašydama apie juos norėjau iškelti klausimą – kas yra žaidimas? Bet šiuo metu atrodo teisingiau formuluoti jį kiek kitaip. Šiuo metu rodos teisingiausia paklausti, o kas nėra žaidimas?

Žaidimai. Kažkas žaidžia politiką, o kažkas žaidžia jausmais; dar kiti – žaidžia statusais, titulais ir pinigais. Vienaip ar kitaip visi esame įtraukti į kažkokį žaidimą. Tik ar visi mes žinome, kad galime rinktis kokį žaidimą žaisti?

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s