(ne)galia

Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi nepadariusi gyvenime yra tai, kad nepradėjau veikti anksčiau. Kad man reikėjo sulaukti trisdešimties metų, kad susirinkti save, atsistoti ir pradėti daryti. Kad suprasti, jog negaliu laukti, kol kažkas pasiūlys tinkamą vaidmenį, metodą, gyvenimo filosofiją, duos gerą patarimą, ateis ir pasakys, ką daryt. Kai iš tiesų – visi metodai, visos technikos, visos filosofijos ir reikalingi atsakymai glūdėjo manyje.

Šiandien magistrantūros studijose gilinuosi į aktoriaus autentiškumo problematiką, nors iš tiktųjų – mėginu atsakyti klausimą: kaip įgalinti žmogų veikti. Ne priversti, liepti, primesti, o pažadinti kažkokį gyvybinį instinktą. Anglų kalboje labai aiškiai atsispindi aktoriaus užduotis – „an actor is the one who acts“ (liet. aktorius yra tas, kuris veikia). Daugelis nė nesupranta apie ką aš kalbu, sakydama „autentiškumas“ ir iš tiesų – pradėjusi apie tai kalbėti, pati dar iki galo to nesupratau. Bet kartais tik to ir reikia – turėti galimybę išreikšti dar ne iki galo susiformavusią mintį, kuri remiasi vidine nuojauta, o ne racionalizavimu. O tada dalykai vyksta savaime.

Po begalės dialogų ir mažų eksperimentų leidusių atrakinti šią temą, dabar esu kaip niekad užtikrinta dėl teisingo įsivardinimo ir pasirinkimo. Autentiškumas nėra originalumas, ar unikalumas, kai daroma tam, kad išsiskirti iš kitų. Būti kitokiu, būti originaliu negali būti siekiamybė – tai greičiau yra šalutinis autentiško veikimo produktas. Autentiškumas – tai sugebėjimas atskirti, kas man šiuo gyvenimo etapu yra tikra. Ir visai nesvarbu, ar tai mintis, kuri jau šimtą kartų buvo išreikšta ir perfrazuota daugelio žmonių, ar tai jausmas, kurį jau milijonus kartų išgyveno prieš mus egzistavę kartos, ar tai problema, kuri, visų pasaulyje vykstančių neramumų kontekste, atrodo niekinė – ne tame esmė. Kaip aktorius gali pasakyti, iš pažiūros, nuvalkiotą Hamleto monologą, bet savo mintimis ir jausmais pasisavinti jį, taip ir žmogus – gali nugyventi savo visiškai neišsiskirianti gyvenimą, bet savo nuoširdumu padaryti jį autentišku. Ir jis bus kitoks. Jis palies daugelį širdžių ir protų savo tikrumu. Tai, mano šiandieniniu suvokimu, turėtų būti kiekvieno siekiamybė.

Tad, visgi, ko man trūko visus tuos trisdešimt metų, kol laukiau kada „ateis Godo“, ateis kažkas ir užpildys mano gyvenimą prasme? Man trūko tikėjimo – sugebėjimo pasikliauti savo jausmais ir mintimis, savo instinktais. Šis tikėjimas yra didelė dovana, už kurią esu dėkinga savo mokytojams, draugams, bendrakūrėjams ir netikėtai sutiktiems bendrakeleiviams. Bet labiausiai, žinoma, artimiesiems ir šeimai. Ne žmonėms, kurie mėgino primesti savo nuomonę, požiūrį, patarimus, bet kokia kaina, o tiems, kurie kantriai klàusė ir klaũsė. Kurie, skausmingai lydėdami mane mylinčiu žvilgsniu, leido kristi žemyn, net nežinodami ar kada nors pasieksiu dugną, nuo kurio galėčiau atsispirti. Esu dėkinga žmonėms, kurie, esu tikra, dar ne kartą padės man atsistoti, kuomet eilinį kartą tėkšiuosi veidu į purvą. O tėkšiuosi, garantuotai, dar ne kartą ir ne du, nes norint išmokti vaikščioti, tenka kartais paslysti.

Netikėjimas buvo manoji (ne)galia, į kurios žlugdančius gniaužtus karts nuo karto vis dar patenku, todėl, dabar labiausiai norisi apie tai – apie kas mus įgalina, o ne įkalina. Dabar norisi apie tai kalbėti.

Projektas (ne)galia jau kuriamas.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s