“Tiki tuo, ką matai ar matai tai, kuo tiki?”
Šis klausimas nepaliaujamai skamba mano galvoje pastaruosius keletą mėnesių.
Kai atsiduri ties ta riba, už kurios jau nieks nebežino; kai atsiduri ten, kur baigiasi mūsų visų žinojimas ir atsiveria nežinojimo praraja, iškyla tikėjimo klausimas. Gali arba tikėti, arba ne. Jeigu renkiesi tikėti, atsiveria galimybė, kad galbūt viskas susiklostys taip, kaip tikiesi. Kad galbūt savo tikėjimu ir suformuosi pageidaujamą realybę. Arba – gali netikėti ir taip uždaryti visas įmanomas duris dar nesusiformavusiai realybei. Netikėjimas yra realybės abortas vos užsimezgus naujai gyvybei.
Kvantinė fizika teigia, kad realybė (objektyvi, apčiuopiama, materiali realybė) išvis neegzistuoja. Viskas tėra virpesiai, bangos, nuolatinė tėkmė, judėjimas. Kas verčia tas bangas materializuotis, kas jas padaro apčiuopiamomis – tai stebėjimo procesas. Taigi, stebėjimo procesas, kuris prasideda nuo žvilgsnio, formuoja mūsų realybę.
Tačiau, kas formuoja mūsų žvilgsnį? Tai istorijos, kurias sau pasakojame. Kuriomis grindžiame savo pasaulio suvokimo pagrindus. Jos mums pasiūlo prizmes per kurias žvelgiame į pasaulį. Realybė yra be galo kompleksiška. Ji yra neaprėpiama žmogaus protui. Apie ją mes labai mažai žinome. Tiek politikai, tiek žurnalistai, tiek tie patys mokslininkai, pasakoja savo istorijas. Kiekviena iš jų mėgina paaiškinti vieną iš begalės realybės aspektų. Ir štai tarp visų šių realybę paprastinančių istorijų, galima atrasti daugelį tokių, kurios mus žlugdytų. Tačiau nemažiau galime rasti ir tokių, kurios mums padėtų išlikti stipriais ir drąsintų judėti į priekį. Kuriomis istorijomis remsimės, kurias iš jų įsileisime į savo sąmonę, kurioms iš jų leisime formuoti mūsų pasaulio suvokimą – priklauso nuo mūsų pačių. Tai yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos galime rinktis.
Aš renkuosi tikėti.
areyoureallywithme 