Kuomet pabundu vienoje lovoje su vyresnio amžiaus moterimi, akimirką nesuprantu, kas įvyko, ir kur aš esu? Bet netrukus atsikvošiu – esame Libane. Tyro mieste. O moteris, su kuria dalinuosi lova yra aktorė iš Tuniso, kuri, kaip ir aš, atvyko į Tyro tarptautinį menų festivalį, kad pristatyti savo spektaklį. Žinojau, kad Libane, turint omenyje dabartinę ekonominę krizę bei ore tvyrančias revoliucines nuotaikas, prabangos tikėtis nederėtų, todėl nenustebau, kai vakar man buvo pasiūlyta dalintis lova su nepažįstama moterimi, kaip alternatyvą miegui ant sudedamos lovelės.

“Jei Jūs nieko prieš, gal taip bus patogiau?” – tarsi jausdamas kaltę paklausia mūsų vairuotojas, ir aš nedvejodama sutinku. Nes kaip jau minėjau – ne ištaigingai pasiilsėti čia atvykau.

Man patinka vietos, kuriose menas turi didesnę reikšmę, nei komercializuotos industrijos teikiama pramoga. Pastaruosius metus praleidau praktikuodama Maorių ritualinius šokius bei gilindamasi į Polineziečių kultūrinį palikimą, kur judesys, balsas, istorijų pasakojimas bei kitos meninės raiškos priemonės suvokiamos kaip dvasinė praktika. Todėl ir aš scenos meną suprantu pirmiausia kaip galimybę įžengti į pakylėtą sąmonės būseną, o ne areną, skirtą pademonstruoti atlikimo įgūdžiams.

“Mes turime pakloti naujus pagrindus benruomenės menui, nes meno industrija sukūrė tiekėjo ir vartotojo santykius, kuriuose kūryba jau nebėra apie abipusį produktyvumą tarp žiūrovo ir menininko.”

Interviu su britiškuoju teatro naujienraščiu “The Stage”, taikliai pavadintu “Žiūrėti šokį nėra tas pats kaip žiūrėti imtynes”, akcentuoja Maorių kilmės choregorafas bei režisierius Lemi Ponifasio. Su juo sutinku ir aš – galbūt todėl ir atsidūriau Libano nacionaliniame teatre Tyre, 2019 metų tarptautiniame meno festivalyje, kuris skirtas temai “Menas socialiniams pokyčiams”, ir kuriame šį kartą esu vienintelė festivalyje dalyvaujanti europietė.

“Mano senelis buvo istorijų pasakotojas. Mano tėtis – dirbo techninį darbą kino teatre. Dabar jie abu “dirba” čia.”

Rodydamas pagarbiai pakabintas savo tėčio ir senelio nuotraukas dalinasi šio teatro įkūrėjas Kassem Istanbouli, kuris turi ambiciją atgaivinti senus kino teatro pastatus ir įkurti juose kultūrinius centrus.

“Iki pilietinio karo kino teatrų Libane buvo daugybė, netgi mažiausiuose miesteliuose – išgyvenome kino meno aukso amžių. Deja, dabar daugelis jų uždaryti.”

Aktorius Kassem’as Istanbuoli yra širdis bei protas, slypintis už idėjos paversti buvusį kino teatrą Tyro mieste Libano nacionaliniu teatru. O šiandien šis teatras jau yra tapęs ir bendruomenės susibūrimo centru, kuriame, kad palaikyti jo veiklą, šiuo metu dirba ne vienas savanoris. Kassem’o ambicija yra atverti duris ir į daugiau buvusių kino teatrų – antras iš jų jau atgijo Libano Nabatieh mieste, kuris turėtų padėti pagrindus meno centrais “atgimusių” kino teatrų idėjai. Deja, kaip ir kiekvienas “atgimimas” ir šis nepraeina be rūpesčių, tad ir kiekvieną kartą organizuodamas tarptautinius renginius Libano nacionaliniame teatre, Kassem susiduria su nesklandumais. Vieną jų atvykimo vakarą teko liudyti ir man. 

Laukdama vizos Beiruto oro uoste pasitikrinu organizatorių bei dalyvių bendrą pokalbį socialiniame tinkle, ir, nors pokalbis daugiausia vyksta arabų kalba, vis dėl to pamačius siunčiamus įsiutusių “veidelių” [angl. emoticon] ženklus, nusprendžiu pasitelkti “google translate” pagalbą.  Ir ne be reikalo – iš perskaitytų žinučių suprantu, jog dalyviai iš Libijos buvo sulaikyti dar neišžengę iš oro uosto ir šiuo metu jiems neleidžiama peržengti Libano sienos.

Šiek tiek sunerimstu ir aš, nes pati stoviu ties vizų išdavimo punktu ir nežinau ar būsiu įleista. Ir visgi, Lietuva ne Libija – uždavęs porą klausimų apie tai, su kokiu tikslu ir iš kur atvykau, kur gyvensiu ir kada išvyksiu, pasų kontrolėje dirbantis vyras mane palydi su šypsena.

“Welcome to Lebanon!” sako jis ir rankos mostu parodo kelią link bagažų atsiėmimo skyriaus. O tuomet jau viskas einasi kaip sviestu patepta – išėjus iš oro uosto mane pasitinka taksistai siūlantys savo “nebrangias” paslaugas, bet pagaliau atsiranda ir su šiek tiek apdaužyta Toyota Yaris atvykęs festivalio atstovas, kuris drauge gabena ir dalyvius iš Tuniso, ir mes visi riedame iš Beiruto į Tyrą. Pakeliui, tiesa, karts nuo karto momentiškai dingsta elektra, ir įdomu stebėti kaip įvairiomis šviesomis žaižaruojančių aplinkinių restoranų kiemai užgęsta ir netrukus vėl įsižiebia. Pasirodo, jog dingstanti elektra čia yra įprastas dalykas – nes kažkas iš to gali pasipelnyti prekiaudamas elektros generatoriais. Ar bent toks paaiškinimas man pateikiamas.

Tačiau tai manęs nesukrečia – juk ne man čia gyvent. Kaip ir nesukrečia kiekviename įvažiavime į naują miestą pasitinkantys kariškiai ar protestuotojų palapinės. Šiuo metu protestai yra taikūs, todėl, nors kariškiai ir ginkluoti, jie suteikia saugumo jausmą – jų funkcija yra palaikyti taiką. Ir vis dėl to, nesaugumą primena besitęsianti istorija su oro uoste įstrigusiais atlikėjais iš Libijos. Ir nors mus, drauge su kolegimis iš Tuniso atvykusius į Tyro teatrą, jo darbuotojai ir savanoriai pasitinka plojimais, sužinau, jog atlikėjus iš Libijos, iš kurių vienas yra pagyvenęs aklas vyras, oro uoste be didelių ceremonijų pasitiko policija ir šiuo metu jie, dėl nesuprantamų priežasčių, yra įkalinti. Taip pat sužinau, jog jų nepavyko įsodinti į atgal vykstantį lėktuvą, nes jis “jau buvo pilnas” – ir visai nesvarbu, kad organizatoriai sumokėjo už atgalinius bilietus. Dabar dalyviams iš Libijos, sprendžiant iš pokalbių, kurie man yra verčiami, teks likti įkalintiems Beiruto oro uoste iki gruodžio 16 dienos.

Klausiu kodėl, bet atsakymas rodos labai sudėtingas. Kažkas pasakoja, jog prieš keturiasdešimt metų į Libiją išvykęs labai gerbiamas Libano imamas, dingo be žinios. Kažkas kitas prideda, jog kai kurie žmonės dar šiandien laukia – gal jis sugrįš? Ir dėl to, be abejo, kaltinama Libija, todėl su šia valstybe Libano santykiai yra itin įtempti. Kažkas kitas pasakoja įtikinamesnę istoriją, jog Libanas tiesiog bijo pabėgėlių. Ir nors 2015 metais įvykusio festivalio dalyviai iš Libijos buvo įleisti į šią šalį, šiemet, rodos, situacija pasikeitė.

Mano galvoje sušmėžuoja mintis: “Aš pirmadienį čia turiu pristatyti darbą (NE)SAUGUMAS?” Bet užtenka vieno vakaro Libane, jog suprasčiau, kaip menkai, palyginus su situacija čia, iš tiesų esu nesaugumą pažinusi. Ir visgi, nepaisant politinio nesaugumo, žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimus – ryte keliasi, iš lėto geria kavą, juokiasi, pykstasi ir, netgi, ruošiasi kalėdoms!